Bendrosios trečiadienio audiencijos pradžioje šv. Petro aikštėje buvo perskaityta ištrauka iš apaštalo Pauliaus laiško Romiečiams, kurią savo katechezėje vėliau komentavo popiežius Pranciškus.
Meilė tebūna be veidmainystės. Bodėkitės pikto, laikykitės gero. Nuoširdžiai mylėkite vieni kitus broliška meile; lenktyniaukite tarpusavio pagarba. Nebūkite tingūs darydami gerą, bet uolūs, karštos dvasios, tarnaukite Viešpačiui. Džiaukitės viltyje, būkite kantrūs varge, ištvermingi maldoje. Rūpinkitės šventųjų reikalais, puoselėkite svetingumą. (Rm 12, 9 - 13)
Gerai žinome, - kalbėjo popiežius, - kad didysis įsakas, kurį mums paliko Viešpats Jėzus yra mylėti: mylėti Dievą visa širdimi, visa siela ir protu, mylėti artimą kaip save pačius. Tai yra mūsų aukščiausias, tobuliausias pašaukimas. Su juo yra susietas ir krikščioniškos vilties džiaugsmas. Kas myli, tame yra ir vilties džiaugsmas, kad pasieks, sutiks didžiąją meilę, kuri yra Viešpats.
Apaštalas Paulius girdėtoje laiško Romiečiams ištraukoje mus perspėja: yra rizika, kad mūsų gailestingumas, mūsų meilė yra veidmainiška. Turime savęs paklausti: kada taip gali atsitikti? Kaip galime būti užtikrinti, kad mūsų meilė nuoširdi, mūsų gailestingumas tikras? Ne tokie, kaip televizijos seriale.
Veidmainystė gali įsiskverbti visur, taip pat ir į mūsų būdą mylėti. Taip atsitinka, kai mūsų meilė vadovaujasi savo interesais. Kai, rodos, tokie dideli artimo meilės darbai iš tiesų yra tam, kad iškeltų mus pačius, mus pamalonintų – „koks aš šaunus!“. Bet tai veidmainystė. Panašiai kaip ir tada, kai siekiame daryti visiems regimus dalykus, kad pademonstruotume savo protą ir sugebėjimus. Už viso to slepiasi klaidinga, apgaulinga mintis: jei mylime, tai todėl kad esame geri. Tarsi artimo meilė būtų žmogaus kūrinys, mūsų širdies gaminys. Tačiau meilė visų pirma yra malonė, dovana. Galėti mylėti yra Dievo dovana ir turime jos prašyti. Ir Jis ją mielai duoda, jei prašome. Artimo meilė yra malonė. Ji nėra skirta tam, kad mes taptume matomi, bet kad taptų matoma tai, ką Viešpats mums dovanoja ir ką mes laisvai priimame. Ir to kitus sutikę neparodysime, jei pirma tai nebus ištryškę iš susitikimo su romiu ir gailestingu Jėzaus veidu.
Paulius kviečia pripažinti, kad esame nusidėjėliai ir kad mūsų būdas mylėti yra paženklintas nuodėmės. Bet tuo pat metu neša naują žinią, vilties žinią. Viešpats mums atveria išsilaisvinimo kelią, išgelbėjimo kelią. Ir galimybę patiems gyventi didžiuoju meilės įsakymu, būti Dievo meilės įrankiais. O taip atsitinka, kai leidžiame prisikėlusiam Kristui išgydyti ir atnaujinti mūsų širdį. Prisikėlęs Viešpats, kuris gyvena tarp mūsų, gali išgydyti širdį ir tai padaro, jei prašome. Tai jis mums leidžia, nepaisant mūsų mažumo ir vargingumo, patirti Tėvo atjautą ir švęsti jo nuostabią meilę. Visa tai, ką galime padaryti dėl brolių yra ne kas kita, o atsakymas į tai, ką Dievas padarė ir toliau daro dėl mūsų. Dar daugiau, tai pats Dievas, apsigyvenęs mūsų širdyje ir gyvenime, artinasi ir tarnauja tiems, kuriuos sutinkame savo gyvenimo kelyje, pradedant nuo paskutiniųjų ir labiausiai stokojančių, kuriuose Jis taip pat labiausiai atpažįstamas.
Apaštalas Paulius savo žodžiais nenori mums priekaištauti, tačiau padrąsinti atgaivinti savyje viltį. Visi patiriame, kad neišgyvename didžiojo meilės įsako pilnai ar taip, kaip turėtume. Bet ir tai padeda suprasti, kad mes patys nesugebame iš tiesų mylėti: reikia, kad Viešpats nuolatos atnaujintų šią dovaną mūsų širdyje, patiriant jo begalinį gailestingumą. Ir tada sugebėsime vertinti mažus, kasdienius dalykus, galėsime pamilti kitus taip, kaip juos myli Dievas, linkėdami jiems gero, kad būtų šventi ir Dievo draugai. Būsime patenkinti galėdami tarpti artimesniais tam, kuris neturtingas ir mažas, panašiais kaip Jėzus su mumus, kai esame toli nuo Jo; pasilenkti prie brolių kojų, kaip Jis, Gerasis Samarietis, lenkiasi prie mūsų, per savo užuojautą ir gailestingumą.
Brangūs broliai, - baigdamas katechezę sakė Pranciškus, - tai yra tai, ką apaštalas Paulius mums sako esant džiaugsmo viltyje paslaptimi. Džiaugiamės viltyje, nes žinome, kad kiekvienoje aplinkybėje, ir pačioje blogiausioje, ir mūsų nuopuoliuose, Dievo meilė neatsitraukia. Tad gyvenkime, su Jo malonės ir ištikimybės aplankyta bei apgyvendinta širdimi, džiugia viltimi duoti broliams, nors daug ir nesugebame, tai, ką gauname iš Jo kiekvieną dieną. (Vatikano radijas)
